Apr 16, 2012

I'll love you forever, I'll like you for always

Dingau iš blogo ne šiaip sau. Tiesiog negalėjau parašyti tų žodžių, nes užspaudžia gerklę ir akys paplūsta ašarom vos pagalvojus, o apsimesti, kad nieko neatsitiko nesugebėjau. Ir dabar rieda ašaros, bet jau atėjo laikas.
























Taigi...
Lygiai pusė mano gyvenimo buvo su Paipu. Kartais sunku patikėt, kad toks mažas šuniukas tapo tokia ryškia ir svarbia mano šeimos ir mano gyvenimo dalymi. Visi jį mylim iki išprotėjimo. Bet įvyko tai, kas jau žinojom, kad greitu metu atsitiks. Po linksmų velykų stipruolio Paipo sveikata staiga pablogėjo. Ir lygiai po paros Paipas ramiai užmigo namie.. Galvojau,kad baisu mirtis, kad baisu laidojimas, bet turbūt baisiausia/sunkiausia begalinis ilgesys.



I'll love you forever, I'll like you for always.

17 comments:

  1. o jezau... zinau, kad uzuojautos zodziai neka tepadeda zmogui isgyvenanciam toki skausma, bet vistiek uzjauciu labai labai, zinau kaip tai skaudu nes pati tai esu patyrusi. Nors ir banalus bet is tiesu labai teisingas pasakymas yra, kad laikas gydo zaizdas, isgydys ir tau... Dar karta uzjauciu tave. Labai liudna:/

    ReplyDelete
  2. Užuojautos žodžiai tokiais atvejais skamba banaliai, įsivaizduoju, kas dedasi tavo širdelėje... Šunys turi vienintelį trūkumą, jie negyvena amžinai...

    ReplyDelete
  3. Nors visi teigia, kad skamba banaliai, tačiau.. Užuojauta netekus geriausio draugo ir šeimos nario.

    ReplyDelete
  4. Jo, ir šunys, katės turi dar vieną trūkumą, kad jie tampa šeimos nariais.
    Suprantu, kaip dabar jauties. Pati žliumbiau gal dvi savaites vakarais, kai teko užmigdyt savo taksą. Toks durnas jausmas iš pradžių buvo - grįžti namo, o ten nieks nepasitinka... Nu, žodžiu... Laikykis.

    ReplyDelete
    Replies
    1. Man irgi tas,kad atrakinus duris nepasigirsta nagų caksėjimo labai labai kažkaip liūdina..ir taip kiekvieną kart dabar grįžus.

      Delete
  5. labai liudna zinia.. nuosirdi uzuojauta Tau, saulyt ..

    ReplyDelete
  6. o juk jis visada mielai snaus ant pagalvės dešiniajame blog'o šone.. (hug)

    ReplyDelete
  7. tik atsivertus blog'a ir pamacius nuotrauka iskart sirdi suspaude. pries beveik 2 metus maniske taksyte irgi uzmigo...negalejom atsigaut beveik visus metus, dar vis negaliu ziuret jos nuotrauku, draudziau seimai net kalbeti apie ja, buvo taip skaudu. laikykis

    ReplyDelete
    Replies
    1. Mes kaip tik daug kalbam koks nuostabus buvo musu Paipas. Ir visi tostai geriant vyna buna"uz Paipa -narsiaja sirdi".

      Delete
  8. Uzuojauta...Laikykis...Bandau tik suvokti kaip tai yra sunku, nes zinau,kad musu mylimas augintis neina jaunyn ir pagal suniska amziu jau skaiciuoja garbius metus...

    ReplyDelete
  9. ilgesys toks sunkus dalykas, bet nuostabūs prisiminimai jį atsveria su kaupu..stiprybės!

    ReplyDelete
  10. Nu va, dabar jau aš tave užjaučiu... Vienintelė mintis, kuri padeda susitaikyt su šita situacija, tai galvojimas, kad jie iškeliauja ten, kur tik geriau. Ir kad gal kada nors susitiksit ten kažkur, atbėgs ir pasitiks tave:) Gal ir durnai skamba, bet man tai tas padėjo ištvert.

    ReplyDelete
    Replies
    1. Nedurnai, o labai mielai:) jeigu jau turi suni - turi ji amzinai.

      Delete
  11. Laikykis :> iš tikrųjų liūdniausia būna, kai grįžus namo niekas nepasitinka..ir dar tie momentai, kai labai labai norėtųsi apkabinti, paglostyti. Man dar ir dabar liūdna prisiminus Džimbą, bet naujas šunelis tikrai pataiso reikalus, pamatysi, tikrai jo užsinorėsi ir patariu nedvejoti ;)

    ReplyDelete
  12. Laikykis. Paipas išties labai šaunus šuniukas buvo ; ) Visad stenkis atsimint tik tuos linksmus, gražius momentus kartu ; ) apkabinimas!

    ReplyDelete